Ši knyga “Ana Lu. Nr. 122” apie tamsiausius sielos užkaborius ir šviesiausius proto regėjimus. Apie nuodėmes ir šventumą, apie sąmonės ir pasąmonės ryšius bei užkardas, apie meilės dieviškumą ir jos demoniškas apraiškas.
Ši knyga apie meilę. Apie jos kuriantįjį pradą ir naikinantį užtaisą. Apie meilę, jungiančią visas religijas ir nurungiančią visus dievus. Apie meilę kaip galingiausią jėgą, kurios niekada nepažinsime ir nepažabosime.

Knygoje “Ana Lu. Nr. 122” pasakojama apie regresijas į praeitus gyvenimus ir karminių mazgų išnarpliojimą. Per sapnus atskleidžiama dvylika herojės Loros reinkarnacijų ir dvylika jos meilės istorijų, paženklintų mirtimi tarsi raudonu antspaudu – juk dažno vyro likimo kelyje yra moteris, kurios lūpų dažų žymės nenusiplauna nuo jo marškinių apykaklės arba nuo jo kūno, o gal net ir širdies. Ir kaip tik ši žymė leidžia jiems / mums bet kuriame gyvenime atpažinti vienas kitą…

“Siužeto užuomazga labai įdomi, idėja taip pat. Kūrinys trumpas, stilius labai lengvas, tačiau primena parabolę, yra gana figūratyvus, daugiaprasmis, atviras pasakoms ir maginiam realizmui. Tai gerai. Greit praryjamas tekstas ir gerai tinka filmo scenarijui ar spektakliui… Nusivils tie, kurie nori ilgos intrigos: itin smulkių šalia-erotinių detalių aprašymo (kambario, gatvės, eisenos, laiko motyvų…), ilgesnio gundymo ir jo nutraukimo dramos. Populiariosios filosofijos gerbėjai gali kūrinio nepastebėti: per mažai inkliuzų, kurie, beje, atbaidytų platesnj skaitytoją.”
Iš filosofo Gintauto Mažeikio laiško autorei