Balta drobulė (Mokinio skaitiniai) pdf, epub, mobi

Balta drobulė (Mokinio skaitiniai) | Antanas Škėma

Atsisiųsti knygą Balta drobulė (Mokinio skaitiniai) pdf, epub, mobi

Leidėjas:
Žaltvykslė

  • Išleidimo metai: 2005
  • Formatas: 14×22, minkšti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 162
  • ISBN ar kodas: 9986-06-082-6


  • Balta drobulė (Mokinio skaitiniai).pdf
    Balta drobulė (Mokinio skaitiniai).epub
    Balta drobulė (Mokinio skaitiniai).mobi


    Balta drobulė (Mokinio skaitiniai) pdf, epub, mobi

    Atsisiųskite knygą Balta drobulė (Mokinio skaitiniai) pdf, epub arba mobi formatu. Atsisiųskite tūkstančius elektroninių knygų epub, mobi, pdf formatu nemokamai ir be registracijos mūsų svetainėje. Mūsų svetainė yra nemokama dienoraštis, leidžiantis parsisiųsti nemokamų pdf knygų, epubų knygų, mobi knygų. Paprastai Balta drobulė (Mokinio skaitiniai) knyga kainuoja 10,00 eurų. Čia galite nemokamai atsisiųsti nemokamą Balta drobulė (Mokinio skaitiniai) pdf, mobi, epub formatu.

    Trumpas knygos Balta drobulė (Mokinio skaitiniai) aprašymas

    Aprašymas

    Šiame “Mokinio skaitinių” leidinyje publikuojamas vieno iš talentingiausių lietuvių išeivijos kūrėjų Antano Škėmos romanas “Balta drobulė”.

    Romanas „Balta drobulė” spausdinamas iš: A. Škėma, Rinktiniai raštai, t. 1, Vilnius: Vaga, 1994; kalba netaisyta.

    Pratarmė

    PRATARMĖ

    “Herojai pergyvena psichologinius lūžius, kol laimi arba pralaimi save.”

    A. Škėma „Živilės autoriaus žodis”

    Antanas Škėma gimė 1910 m. lapkričio 29 d. Lodzėje, lietuvio ir lenkės mokytojų šeimoje. Prasidėjus I pasauliniam karui, jo tėvai pasitraukė j Rusiją, Voronežą. Ten ir Ukrainoje prabėgo būsimo rašytojo vaikystė — suluošinta karo ir revoliucijos audrų, ilgam, sakyčiau, visam gyvenimui, palikusi nenykstančių randų A. Škėmos likime ir kūryboje. Į Lietuvą šeima atvyko 1921 m. Čia, nebetverdama praūžusių metų žiau-rybių, išėjo iš proto ir netrukus mirė rašytojo motina, kurią jis itin mylėjo. A. Škėma mokėsi Radviliškyje ir Kaune, „Aušros” gimnazijoje. Jaunuolis daug skaitė, kaip pats sako „Autobiografinėse nuotrupose” (ši ir tolesnės A. Škėmos, A. Bučio citatos imamos iš: A. Škėma, Rinktiniai raštai, t. 1, 2, Vilnius: Vaga, 1994): „Kantą, Schopenhauerj, Bebutovą, E. Wallace ir kt.”, būdamas 18 metų, išspausdino pirmąją savo novelę „Baimė” „Lietuvos aide”, tačiau studijuoti 1929 m. pasirinko mediciną. Pasekime toliau A. Škėmos biografiją, nupasakotą jo paties ironišku žodžiu: „Deja, iš medicinos teišnešiau meilę lavonams, kas ir šiandien atsiliepia mano kūryboje. Tada pasukau teisės kryptimi [1931 m. – A. I.]. Negaudamas tarnybos (buvau nepatikimas), duoną bei teisę į pramogas užsidirbdavau abejotinai teisėtais būdais: lošiau kortomis, biliardu ir žygiuodavau iškilmingose laidotuvėse šalia karsto, apsivilkęs gedulingais rūbais ir žibintu rankose. Už tai man mokėjo 5 litus, ir netrukus įstojau į F. Sipavičiaus vedamą dramos studiją. 1936 m. buvau priimtas į Kauno valstybinį dramos teatrą.” 1938 m. A. Škėma vedė, susilaukė dukros, prieš pat pirmąjį bolševikmetį persikraustė į Vilnių ir ėmė vaidinti naujai įkurtame Vilniaus valstybiniame dramos teatre, taip pat redagavo teatro sienlaikraštį. Prasidėjus pirmiesiems areštams, su žmona pasitraukė į Aukštąją Panemunę, dalyvavo Kauno 1941 m. sukilime. Vokiečių okupacijos metais grįžo į Vilnių, statė spektaklius Vilniaus teatre. Gresiant antrajai sovietų okupacijai nepriėmė siūlymo pasitraukti pas Žemaitijos partizanus ir atsidūrė Vokietijoje. Pats apie šį savo žingsnį rašė taip: „Todėl skeptiškai vertinu išeivijoje esančių kariškių skelbiamą heroizmą: jis nėra pirmos rūšies. Pirmaeiliai herojai žuvo ir žūsta Lietuvoje [rašyta 1951 m. – A. I.].” (Beje, čia derėtų įterpti, jog apie pseudopatriotizmą ir pseudoheroizmą A. Škėma rašė ne vien skeptiškai, bet ir ironiškai, sarkastiškai, grotestiškai, tuo nekart – ir darkart – siutindamas išeivijos bendruomenę, įsijautusią į Tėvynės gelbėtojos vaidmenį; siūlyčiau atidžiau įsiskaityti į „Baltos drobulės” epizodą su poetu Vaidilioniu.) Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, ir vėliau, 1949 m. atsidūręs už Atlanto, tęsė kultūrinį, teatrinį darbą. JAVA. Škėma – kaip ir dauguma kultūrininkų – dirbo fabrikuose, lifto aptarnautoju (kaip ir jo „Baltos drobulės” herojus; su juo A. Škėmą sieja ir daugiau dalykų). Pirmąją pjesę „Julijana” parašė 1941-1943 m., o pirmąją novelių knygą „Nuodėguliai ir kibirkštys” 1947 m. išleido Tiubingene. Buvo aktyvus „Literatūros lankų” bendradarbis ir „Santaros-Šviesos” suvažiavimų dalyvis, tik ne visados jo ir kitų išeivijos veikėjų nuomonės sutapo (prie šito dar grįšime).

    Reikšmingiausi jo kūriniai: dramos „Živilė” (1948), „Pabudimas” (1956), „Žvakidė” (1957), jau minėta novelių knyga „Nuodėguliai ir kibirkštys”, taip pat prozos rinktinė „Šventoji Inga” (1952; į ją įtraukta ir pjesė tokiu pat pavadinimu), romanas „Balta drobulė” (1958).

    A. Škėma tragiškai žuvo 1961-aisiais autoavarijoje, grįždamas iš „San-taros-Šviesos” suvažiavimo, vykusio Tabor Farmoje.

    Sukūrė A. Škėma ne tiek jau ir daug, tačiau, manyčiau, teisus yra Algimantas Bučys, įvadiniame straipsnyje į A. Škėmos raštus teigdamas: „Jei <...> A. Škėma būtų rašęs angliškai <...>, ne vienas jo kūrinys <...> savo stilistine, menine, eksperimentine dvasia būtų tapęs pirmeiviu ne vien amerikiečių, bet ir pasaulinėje prozoje, kurioje amerikietiškos prozos mokykla po karo ėmė užimti pirmaujančią vietą.” (Beje, jei jau visa galva norite pasinerti į literatūrą, pamėginkite palyginti A. Škėmos „Olofėrną” ir Dž. Džoiso „Ulisą”. Jūsų laukia daug įdomių atradimų.)

    Tad kuo gi toks išskirtinis A. Škėma ne tik lietuvių (apskritai), ne tik lietuvių egzodo (konkrečiai) literatūros padangėje, kuo jis savitas, kuo pirmeiviškas pasaulio mastu?

    Pirmiausia pažiūrėkim, neminėdami pavardžių, ką sakė apie jį išeivijos kritikai (turint galvoje, jog vertino jie rašytoją visų pirma iš Tėvynės gelbėtojų bokšto): „čia visko primaišyta, ir nieko negalima suprasti”; „literatūrinė akrobatika”; „atominė kakofonija [ausiai nemalonus garsų sąskambis – A. I.]”; „viena iš A. Škėmos haliucinacijų”. Taip, A. Škėma, tariant A. Bučio žodžiais, išties buvo „tabu griovėjas”, o juk griovėjai ir laužytojai retai kada sulaukia miesčionių pritarimo. Štai, beje, kaip pats A. Škėma išplečia savo publicistikoje „miesčioniškumo” sąvoką: „Miesčionio žodyne nuolatos kartojasi sąvokos didaktika, pozityvumas, moralė, jo žodyne nuolatos kartojasi posakiai gyvenimas yra gražus, visata yra harmoninga (harmoningumą suprantant kaip visatos pritaikymą žmogaus patenkinimui), žmogus aukščiausias Dievo (ar gamtos) tvarinys a t. t.” A. Škėma visus šiuos miesčioniškos darnos tabu laužo: jo pasaulis – be harmonijos, jo gyvenimas – pilnas žiaurumo ir bjaurasties, jo žmogus -ir tai artima egzistencialistams – menka dulkelė likimo vėjuose, nuo pat gimimo einanti virsmo į dulkę linkme, kai „Mirties momentas – reikšmingiausioji tikrovė”, kai, paties rašytojo žodžiais tariant, „pasaulėvaizdis tėra nuvargusio žmogaus vizija.” Nuvargusio, nes ką nors pakeisti jis nebepajėgus. Jei kalbam apie moralę, tai rašytojas bando „išrengti žmogų visoje jo nuogybėje, ieškojimuose, kilimuose ir kritimuose” – o toji nuogybė, visų pirma savęs, o paskui ir kitų viešas apnuoginimas vargu ar gali patikti moralistui miesčioniui, įsitaisiusiam minkštame buitiškosios gerovės krėsle ir pripažįstančiam tik „raminančiais vaistais” virtusią literatūrą, kuri „nusikrato kančios, nevilties ir kartu bandymų išsilaikyti žmogiškų galimybių skalėje” (tai vis A. Škėmos citatos). Dar viena iškalbinga citata iš A. Bučio straipsnio: „Rašytojas Julius Kaupas vaizdžiai apibūdino A. Škėmos silpnybę papiktinti surambėjusią publiką. Jis nemėgo nei pigaus sentimentalizmo, nei nusistovėjusios moralės, nes laikė juos dirbtiniais. Tuomi jis buvo panašus į įžūlų vaiką, kuris meta supuvusį kiaušinį į kvepalais išsišlaksčiusį, baliun žingsniuojantį poną. Tokie Škėmos bandymai <...> visuomet sukeldavo vadinamos padorios publikos įtūžimą.” Taigi, kad „vadinamos”, o pats A. Škėma ją dar ironiškai vadina ir „geto gyventojais”, grąžindamas šiam žodžiui pirminę reikšmę {pasirinkta ar paskirta miesto dalis tautinėms ar religinėms mažumoms gyventi) ir ironizuodamas pastarųjų požiūrį į jo (ar panašią) kūrybą: tai „geto gyventojams tėra neestetiška, juos įžeidžianti realybė.

    Ją reikia vyti šalin arba bent padailinti. <...> Todėl geto knygų recenzijose kiekvienas tikrosios kančios momentas sutinkamas su pasipiktinimu ir pašaipa. Juk tai vulgaru <...>, blogo skonio.”

    A. Škėma pabrėžia kančios motyvą ir kituose samprotavimuose apie literatūros paskirtį, tikslą, savo pasirinktą kūrėjo kelią: visi, „vaizduoją mirtimi alsuojančią kančią; mylį žmogų net ir tada, kai jis yra netekęs savo pavidalo ir keturpėsčiomis ropoja į tragiškąjį finalą <...> – bus sulikviduoti.” „Sulikviduoti” lietuvių egzodo kritikos, nes „seką Vakarus; rašą pernelyg moderniškai, kritikuoją ant pjedestalų užšokusius” (beje, manyčiau, jog pastarasis faktas vis dėlto buvo didžiosios nemeilės A. Škėmai priežastis – kaip ir kandus, dantingas išeivių literatūrinio darbo pašiepimas, jo sugretinimas su seniai praėjusia „Aušros” ir „Varpo” „gadyne”, jo prilyginimas „beždžionavimui” ir „šveplavimui” Lietuvos didžiavyrių J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos „šešėlyje”).

    Taip, A. Škėma sąmoningai ėjo į konfliktą su skaitančiąja ir kritikuojančiąja visuomene, sąmoningai mėgino ją išjudinti, nukreipti į „pabudimą”, visų pirma griebdamasis drastiškumo, savojo „aš” apnuoginimo ir viešo demonstravimo, slapčiausių kertelių išviešinimo – taip ragindamas nusimesti apsimestinį išorinio padorumo, neklystančio teisumo, dvigubos moralės ir kt. šydą.

    Sugrįžkime dar prie A. Škėmos deklaruojamų kūrybos principų. Štai jo atsakymas į „Draugo” redakcijos pateikiamą klausimą, kaip jis kuriąs savo siužetus ir charakterius: „Būti savo epochoje ir būti amžinoje žmogaus gyvenimo tėkmėje – kiekvieno padoraus rašytojo uždavinys. Esu pesimistas. Tačiau tikiu Žmogaus, iš didžiosios raidės, verte ir jo galėjimu išsilaikyti šlykščiausiose situacijose. Pagal tai formuoju savo siužetus ir surandu charakterius.”

    Romano „Balta drobulė” herojus Antanas Garšva apie savo būtį sako: „man belieka būti rato dantimi keltuve”; „esu sąžiningas rato dantis”. Taigi jis, keturiasdešimtmetis išeivis iš Lietuvos, pabėgęs nuo sovietų okupacijos, dirba liftininku, nuasmenintoje didmiesčio realybėje jam duotas numeris 87, jis diena iš dienos atlieka savąjį tarnybinį ritualą jausdamas, kad šiame pasaulyje neturi jokių teisių, turi tik pareigas -jeigu nori išlikti, jeigu nori, kad tavęs nesumaitotų sudėtingas Gyvenimo mechanizmas, privalai paklusti jo veikimo dėsniams „griežtai įrėmintoje erdvėje” – šiuo atveju tai prašmatnaus viešbučio keltuvas. Garšva paklūsta, tačiau jaučiasi esąs nelaimingas, jis sako: „Gyvenimas – blogis”. Jis kankinasi, tolydžio sugrįždamas į dienų Tėvynėje prisiminimus; bijo – savosios ligos, nujaučiamos greitos mirties; ironizuoja – gretindamas savo, kaip poeto, aspiracijas ir lifto aptarnautojo darbą. Jo kančią, nulemtą kažkieno iš aukščiau, begalinę ir beprasmišką, A. Škėma prilygina antikos Sizifo kančiai (šį milą, beje, buvo itin pamėgę visi egzistencialistai). Garšva, kaip ir kiti A. Škėmos personažai, mėgina nepasiduoti, stengiasi „laimėti save”. Jis sako: „Bet man sunku pavirsti mašinos sraigtu <...>. Ir man sunku, nes tebenoriu rašyti.” Jis tebenori „būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde” – o ne mechanizmo detale „šitame mechaniškame pasauliukyje” (menkinamai jis vadina ir save, kai kalba esąs jo dalis – „žmogėnukas”). Sutikęs Eleną, jis atgyja tarsi „per-sodintas akacijos krūmas” – persodintas iš gimtosios dirvos į svetimą, ilgai neįleidęs šaknų ir neišsproginęs pumpurų. (Beje, visame romane rasime daug prasmingų aliuzijų į įvairių amžių ir įvairių tautų kūrėjus: poetus, muzikus, tapytojus, o čia – užuomina į H. Radausko eilutes: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos”; greta ir kiti poetiški įvaizdžiai: pasaka, kaukai, senovės lietuvių dievai – Žemėpatis, Lauksargis ir t. t.) Garšva tebenori kurti, mąstyti, būti dievu ir būti žmogumi, jis tebeturi savo dvasinio pasaulio „visatą, praeitį, dabartį, ateitį” (tiesa, tik toji ateitis veikiau primena – „Laikas apsisuko” – grįžtančią praeitį), kuriose žmogus gimsta, gyvena ir miršta. Jis maištauja, jis desperatiškai kabinasi į gyvenimą, bet likimas jį blaško aukštyn žemyn lifto kabinoje kaip šiuolaikinį Sizifą. Įsitverti nėra už ko, apatinis aukštas – sustoti kitur neleidžiama! – nenumaldomai artėja, pasirodo „Vėlė, balta drobule apsisiautusi. Jūsų išganymas.” Ji dainuoja graudžią dainą iš ramiosios vaikystės: „Vai žydėk, žydėk, balta obelėle…” Vaikystė iki motinos ligos, jaunystė iki bolševikmečio -visa ši praeitis iškyla kaip vientisas, harmoningas žmogaus gyvenimo vaizdas; vėliau – sulig pasitraukimu iš gimtinės – ima eižeti, skilinėti; dabartis – subyrėjusi į skeveldras, kurias Garšva vis dar mėgina sudėlioti lyg dėlionę į visumą, kad turėtų ateitį…

    Tačiau Gyvenimo krumpliaračiai jį sutraiško, liga jį įveikia, Garšva išprotėja – nesuspėjęs, neįstengęs dūžtančio į šipulius savo pasaulio sulaikyti, sugriebti bekrentančio į tą apatinį aukštą.

    Ir vis dėlto – kieno tai samprotavimai, bepročio ar išminčiaus: „Jei susirasčiau harmoningą tiesą – pralaimėčiau. Ir pralaimėsiu, nesuradęs tiesos”?

    Tai kas, jūsų manymu, yra A. Škėma – pesimistas ar optimistas?

    Laimi ar pralaimi save jo herojai? O Antanas Garšva?

    Ar išlieka jie šiame dūžtančiame pasaulyje?

    Ką daryti, kad išliktum?

    Aš išlikimas reiškia vien fizinį išlikimą?

    Ir kas galų gale laimi – Gėris ar Blogis?

    Ir kas vis dėlto buvo Antanas Škėma – nihilistas, kaip pats sakėsi, ar idealistas – jei vis dar mėgino, beveik 2000 metų prabėgus nuo Kristaus mokymo pradžios, įkalti žmonėms į galvą, kaip derėtų gyventi?

    Agnė Iešmantaitė

    Leave a Reply