Išleidus pirmąją prisiminimų dalį, Barboros balsas, regis, buvo išgirstas. Jos tekstas ir asmenybė įgijo didesnį savarankiškumą, o ne tik tarnavo ir tarnauja kaip istorinis ir literatūrinis pasakojimas jos vyro, neginčijamo Lietuvos dailės klasiko Vlado Didžioko, biografijai. Turime pripažinti, kad jo, kaip dailės klasiko, statusas yra nulemtas ne tik ir ne tiek kūrybos svarbos, kiek kai kurių jo gyvenimo faktų. Jeigu jis nebūtų dėstęs Kauno meno mokykloje, tai jo statusas Lietuvos dailės istorijoje būtų buvęs daug menkesnis. Tarpukario istorijoje šie epizodai, regis, tokie menkučiai, nereikšmingi, nieko nekeičia, nebent tik įneša žmogiškos sumaišties, nužemina, sumenkina mūsų tarpukario didžiąsias figūras – Justiną Vienožinskį, Petrą Kalpoką ir kitus. Jie iškyla žmogiškai menkose, smulkmeniškose situacijose, kurios tarsi užveria tą bendrą apibendrintą tarpukario vaizdą. O ką tuomet Barboros pasakojimas atveria? Ar mes sužinome ką nors tokio, ko nežinojome? Ar mums reikia išvysti jų menkumą, smulkmeniškmą, kad suprastume, kaip Barbora Didžiokienė jautėsi tuo metu. Taigi, negalime tvirtinti, kad Barboros Didžiokienės prisiminimuose kitomis spalvomis atsivėrė dinamiška tarpukario kultūrinė atmosfera. Tačiau tvirtai žinome, kad susipažinome su individualiais Barboros išgyvenimais, kūrybinėmis aspiracijomis.