Bendraautoriai (2-as leidimas) pdf, epub, mobi

Bendraautoriai (2-as leidimas) | Aleksandra Marinina

Atsisiųsti knygą Bendraautoriai (2-as leidimas) pdf, epub, mobi

Leidėjas:
Jotema

  • Išleidimo metai: 2015
  • Formatas: 15×22, kieti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 448
  • ISBN ar kodas: 9789955135227



  • Bendraautoriai (2-as leidimas).pdf
    Bendraautoriai (2-as leidimas).epub
    Bendraautoriai (2-as leidimas).mobi


    Bendraautoriai (2-as leidimas) pdf, epub, mobi

    Atsisiųskite knygą Bendraautoriai (2-as leidimas) pdf, epub arba mobi formatu. Atsisiųskite tūkstančius elektroninių knygų epub, mobi, pdf formatu nemokamai ir be registracijos mūsų svetainėje. Mūsų svetainė yra nemokama dienoraštis, leidžiantis parsisiųsti nemokamų pdf knygų, epubų knygų, mobi knygų. Paprastai Bendraautoriai (2-as leidimas) knyga kainuoja 10,00 eurų. Čia galite nemokamai atsisiųsti nemokamą Bendraautoriai (2-as leidimas) pdf, mobi, epub formatu.

    Trumpas knygos Bendraautoriai (2-as leidimas) aprašymas

    Aprašymas

    Kas sieja tris sėkmės lydimus populiarių romanų bendraautorius ir jauną moterį, nužudytą nuosavame bute? Iš pirmo žvilgsnio niekas, jie net nebuvo pažįstami. Bet Anastasija Kamenskaja žino, kad kartais žmonių likimai susipina tarsi pasakoje.

    Nastios darbas – atskleisti tuos saitus: kas buvo slapta, kad pasidarytų žinoma, nematoma taptų regima. O tai ji moka. Ir jai padirbėjus paaiškėja, kodėl buvo nužudyta jauna moteris, kodėl vieną iš bendraautorių subadė peiliu. O žinant kodėl, nesunku išsiaiškinti ir kas. Tai labai paprasta, tai jau sugeba daugelis…

    Iš rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis

    Knygos ištrauka

    1 skyrius

    Jiems nereikėjo slėpti savo susitikimų, visi trys seniai buvo pažįstami. Anksčiau juos siejo ne tik tarnyba ir bendri reikalai, bet ir bendri nemalonumai, o dabar – dar ir nelengvos pastangos kovojant su tų nemalonumų pasekmėmis. Taigi šiandien pašnekesys vyko ne konspiracinėmis sąlygomis kokioje nors išmoningai parinktoje neutralioje teritorijoje, o paprasčiausioje vieno iš pašnekesio dalyvių vasarvietėje įprastu tokioje užmiesčio vietoje metu – šeštadienį, apie penktą vakaro, gryname ore, prie rūkstančios už kokių dešimties metrų nuo verandos žarijų krosnelės.

    – Tikiuosi, neužmiršote to žurnalisto, užkrovusio tiek problemų ant mūsų galvos? – lyg tarp kitko paklausė vasarvietės šeimininkas, apkūnus išvaizdaus stoto vyriškis, masyvia galva, putliais skruostais ir blizgančiomis apvaliomis akimis, labiau panašus į klestintį mokslo vyrą nei į buvusį viršininką, kurio kėdė ką tik griausmingai braškėdama subyrėjo į šipulius.

    – Užmirši tokį… kurgi, – iškošė pro dantis laibas, labai aukštas vyriškis, mikliai virš žarijų sukiodamas plonus, prismaigstytus mažų avienos gabaliukų, iešmus.

    Trečia šioje į akis nekrintančioje kompanijoje buvo maždaug penkiasdešimties metų grakšti ir labai rūpestingai susitvarkiusi moteris. Nors ji nuolat šypsojosi, veidas kažkodėl atrodė piktas. Jai galėjai duoti bent aštuonetą metų mažiau, jei ne pražilę nedažyti plaukai. Moteris stovėjo susikišusi rankas į plonos brangios striukės kišenes, sūpavosi nuo kulnų ant pirštų galų ir žiūrėjo j sklype augančių pušų viršūnes. Atrodė, jog ji negirdi, apie ką pusbalsiu kalbamasi, bet iš tikrųjų buvo ne taip.

    – Bet juk jis… amžinatilsį… – abejingai ištarė moteris, neatitraukdama akių nuo lengvai siūbuojančių tamsiai žalių skarotų šakų.

    – Būtent, – svariai patvirtino Stotingasis. – Žurnalistas amžinatilsį, o kur jo surinkta medžiaga?

    – Išspausdinta, – taip pat abejingai ištarė Moteris.

    – Tik jam gyvam esant, – paprieštaravo Stotingasis. – Po jo žūties niekas daugiau neskelbta. Ir nebuvo jokių kalbų. Kokia išvada?

    – Vadinasi, jis daugiaunieko apie nieką neiškniso, – įsiterpė Laibasis. – Ką iškniso, tą išspausdino. O paskui viskas. Apie ką mes kalbam? Mums juk vis tiek, ką jis ten apie ką išrausė, svarbiausia, kad mus apdergti suspėjo. Savi marškiniai, kaip žinia, arčiau kūno, o svetimas pyragas asmeniškai man nerūpi. Jeigu po jo mirties sudegs dar kas nors, tebūnie.

    – Prastas tu strategas, mano drauge, prastas. Net ir taktikas nekoks, – palingavo galva Stotingasis. – O jei aš jums pasakyčiau, kad plunksnagraužiui žuvus liko visas kalnas medžiagos, kurios jis nespėjo apdoroti ir paskelbti savo laikraštpalaikyje?

    – Na, ir tegul, – Laibasis netyčia prisilietė prie įkaitusios iešmo vietos, nusidegino pirštus, ir jo gražus taisyklingų bruožų veidas persikreipė iš skausmo. – O mums kas?

    – Iš kur žinoma apie tą medžiagą? – Moters balse nubudo susidomėjimo gaidelės. Ji, ne taip kaip jos vyras, buvo ir taktikė, ir stratege, todėl Stotingojo užuominą suprato beveik akimirksniu. – Ir kiek ta informacija patikima?

    – Gali pati spręsti.

    Tarsi fokusininkas Stotingasis iš odinės liemenės, kurią buvo užsimetęs ant šviesių trumparankovių marškinių, gilios kišenės išsitraukė nediduko formato knygelę minkštu viršeliu ir parodė ją Moteriai.

    – Tau tai nieko neprimena?

    – Visiškai, – ji gūžtelėjo pečiais. – Aš tokių neskaitau.

    – Aš irgi neskaitau, – nusišiepė Stotingasis, – o štai mano žmona skaito, ir dar kaip! Ir žinai, ką ji man prieš kelias dienas paporino? Kad šitoje knygiūkštėje aprašytas mūsų bendras pažįstamas iš kaimyninės srities. Ji puikiai jį prisimena ir lengvai atpažino. Vardas, žinoma, kitas, o štai pareigos, išvaizda, įpročiai, kalbos maniera ir net kai kurios jo nuodėmės – viskas tiksliai atitinka. Aš nepatikėjau, tai ji man tą vietą skirtuku pažymėjo, kad prieš naktį pats perskaityčiau.

    – Na? – sunerimo Laibasis. – Ir kas ten?

    – O tas! Aš kaip kvailys visą naktį skaičiau knygą, lyginau vieną informaciją su kita, rašiau pieštuku pastabas paraštėse, iš ryto nusiunčiau vairuotoją į knygyną, kad nupirktų visas tos serijos knygas, ir dar dvi dienas, kol jūs ten mėgavotės gyvenimu, sėdėjau susirietęs prie tekstų. Tas šunsnukis informacijos paliko! Be jokios abejonės. Tik kur ji? Jeigu ją būtų radę per kratą jo namuose arba redakcijoje, mes apie tai jau žinotume, triukšmas būtų kilęs iki pat debesų. O dabar – tylu. Pagal keršto už publikacijas versiją mus po kartelį grybštelėjo – tuo ir baigėsi. Kitas žingsnis turėjo būti versijos apie rengiamas publikacijas tikrinimas, tada kedentų visus tuos, apie kuriuos jis rinko medžiagą, bet dar jos neatidavė spausdinti. Jeigu taip būtų buvę, tai tyrimas vyktų iki dabar, nes figūrantų* – marios. O tyrimas nutrauktas. Sustabdytas. Aš teiravausi. Ir keisčiausia, kad sustabdytas jau seniai, beveik prieš metus.

    – Kodėl sustabdytas? – prisimerkė Moteris. – Ar jie netiki, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas? Kodėl byla nenutraukta nesant nusikaltimo sudėties?

    * Byloje įvardytų asmenų.

    Leave a Reply