Giesmė apie Troją pdf, epub, mobi

Giesmė apie Troją | Colleen McCullough

Atsisiųsti knygą Giesmė apie Troją pdf, epub, mobi

Leidėjas:
Tyto alba

  • Išleidimo metai: 2013
  • Formatas: 15×22, kieti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 552
  • ISBN ar kodas: 9789986169413



  • Giesmė apie Troją.pdf
    Giesmė apie Troją.epub
    Giesmė apie Troją.mobi


    Giesmė apie Troją pdf, epub, mobi

    Atsisiųskite knygą Giesmė apie Troją pdf, epub arba mobi formatu. Atsisiųskite tūkstančius elektroninių knygų epub, mobi, pdf formatu nemokamai ir be registracijos mūsų svetainėje. Mūsų svetainė yra nemokama dienoraštis, leidžiantis parsisiųsti nemokamų pdf knygų, epubų knygų, mobi knygų. Paprastai Giesmė apie Troją knyga kainuoja 10,00 eurų. Čia galite nemokamai atsisiųsti nemokamą Giesmė apie Troją pdf, mobi, epub formatu.

    Trumpas knygos Giesmė apie Troją aprašymas

    Aprašymas

    Knyga “Giesmė apie Troją” – tai C. McCullough sukurta istoriškai tiksli ir meniškai įtaigi žymiojo Trojos karo ir Trojos žlugimo versija.

    Šiai istorijai – trys tūkstančiai metų. Tai pasakojimas apie Trojos karą, apie kovą dėl grožio ir meilės. Apie karą, tarp dievų, kentaurų, karalių ir didvyrių, karą, kuris mūsų sąmonėje nušviestas aistros, išdavystės, gudrumo ir keršto šviesa.

    “Giesmė apie Troją” – pasakojimas apie Helenę ir Parį, kurių aistra dvi galingas tautas nuvedė myriop.

    Tragiška ir siaubinga žmogiškoji drama atsiveria mums prieš akis: kaip gyva išlyla kerinčio grožio Helenė, pirmą kartą pasirodanti knygos puslapiuose kaip aikštinga paauglė, kurios meilė Pariui veda ją link savo vyro karaliaus Menelajo išdavystės ir galiausiai pražudo Troją. Galingasis karalius Agamemnonas, ambicinga jo žmona Klitemnestra ir jauna meilužė Kasandra. Klastingas ir vyriškas Odisėjas, pasmerktas dvidešimčiai ilgų klajonių metų, narsusis Achilas, persekiojamas išprotėjusios savo motinos šešėlio, ir daugybė kitų trojėnų ir achajų vaidina amžiną meilės ir keršto dramą.

    Kiekvienas veikėjas – savitas ir įsimenantis; kiekvieno jų balsas – individualus. Kiekvienas jų pasakoja savą Trojos karo versiją, o skaitytojas, supindamas pasakotojų balsus į vieną, regi visą paveikslą: žiaurų, kruviną, aistringą ir nepaprastai įtraukiantį. Trojos karas – tai amžina istorija, kuri nepaliauja jaudinti ir žavėti mūsų iki šių dienų.

    Rašytoja Colleen McCullough (g. 1937 m. ) – viena žymiausių visų laikų australių. Jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas.

    Milijoniniais tiražais visame pasaulyje leidžiamo romano “Erškėčių paukščiai” autorei pavaldus kiekvienas žanras.

    Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė

    IŠTRAUKA

    Pirmas skyrius

    PASAKOJA PRIAMAS

    Dar nėra buvę tokio miesto kaip Troja. Žynys Kalchantas, jaunystėje nusiųstas mokytis į Egipto Tėbus, grįžo nesusižavėjęs piramidėmis palei vakarinį Gyvybės upės krantą. Troja, sakė jis, kur kas įspūdingesnė, nes ji iškilusi daug aukščiau, o jos statiniai teikia prieglobstį gyviesiems, ne mirusiesiems. Tačiau tai esą pateisinama – egiptiečių dievai žemesnės padėties. Egiptiečiai tampė akmenis patys savo mirtingomis rankomis, o galingas Trojos sienas sparčiai sumūrijo mūsiškiai dievai. Kalchantas sakydavo, kad su Troja negalįs varžytis ir vienodas neiškilus Babilonas, tartum vaikų nulipdytas iš upės dumblo.

    Nė vienas iš žmonių nepamena, kada mūsų sienos buvo pastatytos, nes taip seniai tai buvo, bet kiekvienas žino, kaip viskas dėjosi. Dardanas (mūsų dievų valdovo Dzeuso sūnus) gavo beveik stačiu kampu įsiterpusį į jūrą pusiasalį pačioje Mažosios Azijos šiaurėje, kur dar šiauresnė Juodoji jūra per siaurą Helesponto sąsiaurį plukdo savo vandenis į Egėjo jūrą. Naująją karalystę Dardanas padalijo į dvi dalis. Pietinę atidavė antrajam sūnui, šis savo valdą pavadino Dardanija ir Lirneso mieste įkurdino sostinę. Siaurinė dalis, nors mažesnė, yra daug daug turtingesnė; jai priklauso Helesponto priežiūra ir teisė rinkti mokesčius iš visų pirklių, kurie keliauja į Juodąją jūrą ir atvyksta per ją. Ši dalis vadinama Troade. Jos sostinė Troja stovi ant kalno, vadinamo Troja.

    Dzeusas mylėjo savo mirtingą sūnų, tad kai Dardanas paprašė dieviškojo tėvo suteikti Trojai nesugriaunamas sienas, Dzeusas nudžiugo galėdamas patenkinti jo prašymą. Tuo metu du dievai buvo užsitraukę nemalonę – jūrų valdovas Poseidonas ir šviesos dievas Apolonas. Jiems buvo įsakyta keliauti į Troją ir pastatyti tvirtovę, aukštesnę, didesnę ir tvirtesnę už visas kitas. Tokia užduotis visai netiko švelniam ir lepiam Apolonui, labiau linkusiam skambinti lyra, negu purvintis ir prakaituoti, tad jis nuodugniai išaiškino lengvatikiui Poseidonui, kad kol kils sienos, šiam greičiau eisiąs laikas klausantis muzikos. Taigi Poseidonas krovė ir krovė akmenį ant akmens, o Apolonas jam dainavo.

    Poseidonas darbavosi ne už dyką – kiekvienais metais jo šventykloje Lirnese turėjo būti padėta šimtas auksinių talentų. Karalius Dardanas su tuo sutiko, ir nuo neatmenamų laikų Poseidono šventyklai Lirnese kasmet buvo sumokama šimtas auksinių talentų. Bet kaip tik tada, kai į Trojos sostą įžengė mano tėvas Laomedontas, ištiko toks pragaištingas žemės drebėjimas, kad sugriovė Minojo rūmus Kretoje ir nušlavė nuo žemės paviršiaus Teros salų imperiją. Sugriuvo mūsų vakarinė siena, ir mano tėvas nusamdė graiką Ajaką jai atstatyti.

    Ajakas pasidarbavo iš peties, bet naujoji jo pastatyta siena neatrodė nei tokia lygi, nei graži kaip anos, dievų sukurtos.

    Sandoris su Poseidonu, kaip sakė mano tėvas, buvo nutrauktas (o Apolonas, manau, nė nebuvo prašęs atlygio už muzikavimą). Juk paaiškėjo, kad sienos visai nėra nesugriaunamos. Todėl šimto auksinių talentų, kasmet sudedamų Poseidono šventykloje Lirnese, jis nebegausias. Niekada. Sis argumentas labai nesigilinant atrodė visai pagrįstas, tačiau dievai tikrai žinojo tai, ką žinojau net aš, būdamas vaikas: karalius Laomedontas buvo nepataisomas šykštuolis ir piktinosi, kad reikia mokėti tiek daug brangaus Trojos aukso šventyklai, stovinčiai priešininkų mieste, valdomame to paties kraujo, bet vis tiek varžovų

    dinastijos.

    Kaip ten buvo kaip nebuvo, bet auksą liautasi mokėti, ir daugelį metų, kol aš išaugau į vyrą, nieko nenutiko.

    Net tada, kai pasirodė liūtas, niekam neatėjo į galvą susieti jo atsiradimo su įsižeidusiais dievais ir miesto sienomis.

    Į pietus nuo Trojos žaliuojančiose lygumose mano tėvas turėjo arklių ūkį, tai buvo vienintelė jo silpnybė – tačiau net ir silpnybė karaliui Laomedontui turėjo nešti naudą. Neilgai trukus po to, kai graikas Ajakas baigė mūryti vakarinę sieną, į Troją atvyko vyras iš tokio tolimo krašto, kad mes beveik nieko apie jį nežinojome, tik tiek, kad kalnai ten remia dangų, o žolės kvepia maloniau negu visur kitur. Atvykėlis turėjo dešimt žirgų – tris eržilus ir septynias kumeles. Tokių žirgų dar nebuvome matę – jie buvo aukšti, grakštūs, ilgakarčiai, ilgomis uodegomis, dailių snukių, eiklūs, romūs ir klusnūs. Patys tie kovos vežimams traukti! Vos karalius juos išvydo, to vyro likimas buvo nulemtas. Jis mirė, o jo žirgai tapo asmenine Trojos karaliaus nuosavybe. Jis išvedė iš jų tokią garsią arklių veislę, kad pirkliai iš viso pasaulio atvykdavo pirkti kumelių ir kastratų, – tėvas buvo išmintingas ir eržilų neparduodavo.

    Per arklių ūkio vidurį ėjo gerai pramintas kitados pavojingas takas – juo iš Mažosios Azijos į šiaurę, į Skitiją, vasaroti traukdavo liūtai, o žiemai grįždavo į pietus, Kariją ir Likiją, kur saulei užteko galios šildyti jų rusvus kailius. Jie visi išnyko, buvo sumedžioti, ir liūtų takas tapo keliu prie vandens.

    Prieš šešerius metus į rūmus atskubėjo mirtinai išblyškę kaimiečiai. Niekada nepamiršiu savo tėvo veido išraiškos, kai jis išgirdo, kad trys geriausios jo kumelės ir eržilas guli negyvi, liūto sudraskyti.

    Leave a Reply