„Eidamas (kartais slinkdamas ar skiedamas) šios knygos erdve vis dažniau stabtelėdavau prie, regis iki smulkmenų pažįstamos kasdienybės su retsykiais blykstelėjusiomis properšomis, kuriose tyvuliavo būties gelmės. Mane sustabdydavo vis aiškiau giedruojanti mintis: yra karma, kuria atsiskaitome ne tik už žavias pagundas, bet ir už kamuojantį tobulumo ilgesį, tuo pačiu atkirsdami nuo savęs tai, kas geriausia, kas nedildoma, nepakeičiama. Ir čia pat išgirsdavau netikėtą įspėjimą: be tų atsiskaitymų, išgyvenant praradimų sopulį, neįmanoma išlikt savimi. Tai mus moko įžvelgt, pajust ir suprast neaprėpiamą žmogaus dvasios begalybę.“
Robertas Keturakis