Natos ir žodžiai.

XVIII-XIX a. kelią lietuviu kalbai ir kultūrai į Vakarų Europą vėrė Prūsijos lietuvių dainos. Elegiška tobulos formos ir skaidraus turinio poezija žavėjo išlavintą menininkų ir mokslininkų protą, žadino vaizduotę, teikė įkvėpimo kūrybai. Vakarų Europoje sklandžiusios Apšvietos idėjos bei nerimas dėl ką tik atrasto ir jau išeinančio kultūros klodo skatino juo rūpintis – lietuviškas dainas pradėta užrašinėti, publikuoti, tyrinėti. Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Rėzos suburtas Prūsijos kunigų – tautosakos rinkėjų – tinklas sukrovė neįkainojamą lietuvių dvasinės kultūros aruodą, kurį daugybė atsidavusių žmonių pildė bemaž du šimtus metų.

Leidinys “Klaipėdos krašto dainos ir muzika” – indėlis į šį aruodą. Pagaliau galėsime išgirsti gyvą skambesį to, ką daugelis pažįstame iš raštuose sustingusių žodžių, gaidų arba jų interpretacijų. XX amžiuje Lietuvoje nepaskelbtas nė vienas autentiškos lietuvininkų dainos ar instrumentinio kūrinio garso įrašas. Įvairiuose tautosakos archyvuose vertingos medžiagos, o šimtmečio viduryje – ir pateikėjų, galinčių specialiai įdainuoti lietuvių liaudies dainų plokštelių rengėjams, tikrai būta. Tylą lėmė techninės priežastys, dėmesio stoka, XX a. pirmosios pusės Klaipėdos krašto ir Lietuvos valstybės, o vėliau – sovietinio režimo politinės peripetijos.