Nuo gaujų iki šventųjų, I dalis pdf, epub, mobi

Nuo gaujų iki šventųjų, I dalis | Martynas Driukas (Sandžajananda arba Trimurti)

Atsisiųsti knygą Nuo gaujų iki šventųjų, I dalis pdf, epub, mobi

Leidėjas:
Martynas Driukas

  • Išleidimo metai: 2016
  • Formatas: 17×24, minkšti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 480
  • ISBN ar kodas: 9786094089794



  • Nuo gaujų iki šventųjų, I dalis.pdf
    Nuo gaujų iki šventųjų, I dalis.epub
    Nuo gaujų iki šventųjų, I dalis.mobi


    Nuo gaujų iki šventųjų, I dalis pdf, epub, mobi

    Atsisiųskite knygą Nuo gaujų iki šventųjų, I dalis pdf, epub arba mobi formatu. Atsisiųskite tūkstančius elektroninių knygų epub, mobi, pdf formatu nemokamai ir be registracijos mūsų svetainėje. Mūsų svetainė yra nemokama dienoraštis, leidžiantis parsisiųsti nemokamų pdf knygų, epubų knygų, mobi knygų. Paprastai Nuo gaujų iki šventųjų, I dalis knyga kainuoja 10,00 eurų. Čia galite nemokamai atsisiųsti nemokamą Nuo gaujų iki šventųjų, I dalis pdf, mobi, epub formatu.

    Trumpas knygos Nuo gaujų iki šventųjų, I dalis aprašymas

    Aprašymas

    Ši knyga

    “Nuo gaujų iki šventųjų” paremta tikrais įvykiais ir gyvenimo faktais. Tai unikali istorija, kurioje susipynęs Lietuvos nusikalstamasis pogrindinis pasaulis ir jo gyvenimas, sielos išdavystės kelias ir žmogaus psichikos lobių bei dvasios okeano atradimo stebuklas.

    Knyga “Nuo gaujų iki šventųjų” įtraukianti, transformuojanti skaitytojo požiūrį ir jį plečianti. Autobiografinė istorija – tai rūkstanti grandinė kriminalinių nutikimų, persmelktų savianalizės dvelksmu, kuriame kiekvienas atranda kažką artima sau.

    Knygos “Nuo gaujų iki šventųjų” autorius – Sandžajananda – per minimalų laiką save visiškai transformavusi asmenybė, mūsų šalyje gerai žinoma kaip saviugdos treneris, motyvatorius, metafizikas, keliautojas.

    “Apie pagrindinį knygos veikėją

    Šios knygos istorija – tai neįtikėtina kelionė iš neišmanymo į savivoką. Iš Tamsos į Šviesą. Čia pasakojama istorija apie Dvasios ieškotoją Marsus, kuris ne pirmą gyvenimą eina Dievo realizacijos keliu ir šį įsikūnijimą 26 metus pragyveno tarp mafijos, sukčių, banditų ir narkomanų, kol galiausiai praeitų gyvenimų nuopelnai privertė atsisukti į save ir paklausti – kas tu? Kur tu eini? Kodėl viskas taip, o ne kitaip?

    Viename seniausių pasaulio šventraščių „Bhagavadgita” Dievas skelbia savo Mokiniui: „Tas, kuris eina jogos pažinimo keliu, niekada nepražus užmaršties sapne ir atgims vėl tokiomis sąlygomis, kad toliau galėtų tęsti savo kelionę.”

    Taip nutiko ir šios knygos personažui Marsus. Sakoma, kad ši I knyga parašyta Vokietijos kalėjime. Į jį Marsus pateko, kai pradėjo visiškai nebeskirti Gėrio nuo Blogio nei viduje, nei išorėje. Atsidūręs tyloje jis per vieną mėnesį patyrė pirmąją savivoką – pabudimą iš proto inercijos, po 8 mėnesių, prieš išeidamas iš kalėjimo, realizavo astralines projekcijas ir sąmoningus sapnus. Asmeniškai gavo Dalai Lamos XIV palaikymą tęsti praktikas. Pusantrų metų nuolat meditavo ir intensyviai studijavo šventraščius, ir išėjęs iš kalėjimo prisiminė savo praeitą inkarnaciją.

    Atsakymas į klausimą, ar tai visiškai tikra istorija ar tik dalis tiesos, o gal tai meistriška pasaka, tegul lieka kažkur anapus… Niekas to nežino, tik autorius ir Dievas.

    Taigi – Nuo gaujų iki šventųjų – toks ir knygos pavadinimas. Pirmoji knygos dalis – tai gyvenimas tarp gaujų ir bandymas išeiti iš jų mėginant pažinti ir suprasti save.

    Antroji knygos dalis apie tai, kaip pradėti gyvenimą nuo nulio, kaip išdrįsti gyventi Širdimi, apie šventųjų paieškas ir stebuklus, įvykusius pradėjus bendrauti su tais šventaisiais.”

    Pratarmė

    Pratarmė

    Naktis. Aš pakeliu akis į giedrą dangų ir stebiu žvaigždes. Stebiu jas ilgai ir stengiuosi nieko negalvoti. Aš tik stebiu. Vėl stipriai pajaučiu, kad mes gyvename ne kažkokioje šalyje ar kontinente, mes visi gyvename planetoje, kuri kas dieną, kas akimirką skrenda tarp žvaigždžių… Mes visi kartu skrendame tarp jų to nepastebėdami…

    Žemė – nuostabaus grožio ir begalinių, tikrąja ta žodžio prasme, galimybių pasaulis. Milijonus metų trukusios evoliucijos ir degradacijos bangos. Vargšai pesimistai per masines informavimo priemones nuolat kalba, kaip viskas „šiais laikais” blogai: finansinės krizės, uraganai, potvyniai, karai, ligos ir 1.1. Tačiau realybė rodo, kad taip yra jau tūkstančius metų. Tiesa tokia, kad turbūt dar niekada nebuvo tiek daug žmonių, ieškančių laimės ir nesugebančių jos rasti, netgi šiame informacijos amžiuje. Nes nėra laiko… Nėra laiko ieškoti to, ko negalima pačiupinėti ar pajusti per 5 minutes! Nėra laiko, nes reikia spręsti nesibaigiančias gyvenimiškas problemėles. Dauguma skundžiasi, kad trūksta pinigų, bet kažkodėl mažai kas apgailestauja, jog trūksta žinių, kaip tų pinigų gauti. Žinių netrūksta, bet juk laiko nėra…

    Yra du žmonių tipai: vieni gyvena, spręsdami problemėles, kiti, eidami į tikslą, nesustoja ties menkniekiais. Tikslas, gyvenimo Idėja – jie mus išlaisvina iš nelaimingo gyvenimo pančių. Tokie žmonės, susidūrę su iššūkiais, paklausia savęs: „Kas šiandien būsiu: ar amžina siela, ar mirtingas kūnas? Taigi, kas Tu?”

    Revoliucinis (?) ir evoliucinis (?) žingsnis į priekį, kurį padėjo žengti informacijos amžius, neišsprendė jokių problemų. Viskas yra taip, kaip ir prieš šimtus tūkstančių metų: randa tik tas, kas ieško iš tikrųjų. Rinka siūlo laimę čia ir dabar, o jei pastaroji pasiūlys kitą, tai džiuginęs daiktas bus pakeistas kitu: taip žmogus taps amžinu laimės ieškotoju – vergu. Rinkos vergu. Galimybių ir pasiūlymų tiek, kad net sukasi galva!.. Tačiau metai bėga, laikas, skirtas šiame gyvenime, nenuilstamai tirpsta, o protas žino, kad jis pasmerktas… Jėgos ir optimizmas palengva blėsta. Tas tylus vidinis balsas, kuris kažkada šaukė, kad tu gali viską, dabar vis tylesnis, ir girdi Tu jį vis rečiau ir rečiau. Tikiuosi, kad Tau jau atsibodo būti rinkos vergu…

    Kartais tyloje kažkas giliai sušnabžda, kad tu darai ne tą, ką nori daryti, kad esi ne ten, kur nori būti… Bet tu nuo to keisto balso bėgi arba įjungdamas TV, arba kimšdamas didžiulius kiekius „skanaus” maisto, arba vartoji svaigalus, kad bent kažkuriam laikui atsikratytum įtampos, kurią sukelia konfliktas tarp Angelo ir Demono tavy… Lyg pats Gyvenimas tau kel-tų nesibaigiančią įtampą.

    Aplink mus daugybė žmonių: kaimynai, draugai, bendradarbiai, giminės. Pažiūrėkite atidžiau, kiek jų iš tikrųjų LAIMINGŲ? Laikas eina ir vis dažniau pastebi, kad ir tu toje pačioje „normaliųjų” kategorijoje, ir mąstai sau tyliai išdavikišku balsu, kad gal taip šiame pasaulyje ir turi būti?.. Bet įtampa niekur nedingsta. Tu tiesiog pripranti prie jos. Kaip šuo pri-pranta būti pririštas prie būdos. Jauti, kaip pasaulis tave įkiša į standartų, apribojimų ir kažkieno sugalvotų normų psichologinį kalėjimą… Ir kažkam tavyje darosi baisu… O mums tai matant darosi graudu…

    Labiausiai atjautos vertas žmogus – tai žmogus be savivokos. Žmogus, kuris neatsako už savo veiksmus, kuris kaltina nesėkmingai susiklosčiusias aplinkybes ir aplinką dėl savo tingumo. Ir tokių milijonai, milijardai. Jų visur aplink. Jie mano, kad mąsto, bet jie nieko nesuvokia! Pabandykite būti truputį kitokie, pavyzdžiui, tapkite vegetarais, pamedituokite, atsisakykite vienadienių malonumų vardan didelių tikslų ir po dešimties metų jūs išvysite kaip ta masė „mąstančių” žmonių sujudės tarsi želatina ir grubiai su priekaištu paklaus: „Kas tau nutiko, gal išprotėjai ar į sektą kokią įstojai?” Jie nesupras, jie nesigilins, nes iš tiesų jie , tikrąja ta žodžio prasme, nemąsto, jie labai akivaizdžiai pademonstruos savo intelektualinę atrofiją gindami ją puolimu.

    Pasaulis su savo standartais ir normomis pradedida mus hipnotizuoti nuo pirmųjų dienų, kai ateiname į šią seną ir nuodėmingą planetą. Tėvai, aplinkiniai mus sukuria. Gal aplink ir viskas blizga, visi šypsosi, bet, jei atvirai, ar tai ne kaukės, ar tai tik ne melas sau patiems? Žmonės gyvena lyg sapne atmerktomis akimis, lyg svetimame sapne, kurio eiga nuo daugumos, deja, nepriklauso. Nieko Tikro galvoje nėra, viskas juk pasisavinta iš aplinkos. Mūsų veiksmai yra ne kas kita, kaip iš šalies primestų supratimų išraiška. Visi nuolatos skubame, kažko siekiame, kažko bijome, gyvename lyg užburtame rate. Kažką veikiame, kad tik neliktų laiko pabūti tyloje su savimi, kad m nepažintume savęs. Tai laimingi, tai nuliūdę. Tai pakilimas, tai nuosmukis. Tai sveikas, tai sergantis. Nejaugi nesuprati, skaitytojau, kad aplinkiniai nieko nekontroliuoja? Nuo jų beveik niekas nepriklauso: nei jų nuosavi kūnai, nei jų mintys galvoje. Jų gyvenimas – ne kas kita kaip chaosas. Tačiau viliuosi, kad šią knygą skaitys ir sąmonėjantys žmonės, o šie aštrūs žodžiai skirti ne Tau…

    Žmonės – kūno tarnai, o ne kūnas žmogaus tarnas. Žmonės negirdi, nesiklauso ir nemoka naudotis IBVO nepaprastu instrumentu, kuris gali viską. Tai mūsų kūnas, protas ir jame glūdinti sąmonė – siela ir Supersiela – Tu. Žmonės, didžioji dalis, kuri stovi poliklinikų eilėse pas šundaktarius, nuskriaustais veidais stumdosi viešajame transporte ir nuolat lankosi darbo biržoje arba vairuoja prabangius automobilius už skolintus ar net vogtus pinigus, gyvena lyg sapne, prisidengę aukų arba kiemo karalių kaukėmis, kurias jiems uždėjo svetimi, ir tos kaukės atrodo šiandien tokios savos…

    Dauguma iš mūsų apsimetinėja esą laimingi, vaizduojasi esą „svarbios” personos, bet ar tai Tiesa iš didžiosios raidės? Kiek daug paslėptų svajonių, kurios jau palaidotos taip giliai, kad nebelikę net antkapių?.. Tu svarstai: gal nedaug yra laimingų iš tikrųjų, bet dauguma gyvena normaliai. Bet mes pamirštame, kad būti normaliu – tai būti eiliniu, o būti eiliniu – tai būti masės žmogumi. O masė – tai tuštuma. Tai žmonės be ugnies. Tai žmonės be drąsos ir savivokos. Tai žmonės tinginiai… Tokių mūsų pasaulyje dauguma ir kaltų čia nėra, išskyrus juos pačius.

    Mes visada galime rinktis, kaip gyventi šį Gyvenimą. Juk ne šiaip mums duotas protas. Kuo tu geresnis už beždžionę, jei nesinaudoji protu ir kūnu kaip įrankiais tikslui pasiekti, kad gyventi būtų geriau, kad gyvenimas būtų 100 procentų totalus, pilnakraujis? Paklauskime savęs… Naudoti savo protą ir kūną kaip įrankį, išmokti girdėti sielos balsą – save, kuris visada kaip vienis su amžinais Gyvenimo dėsniais, – tai yra Gyvenimas, tik taip tampama laimingu, tik taip atsiskiriama nuo pilkos masės ir tampama asmenybe ir galiausiai individualybe. Ne sekti paskui kūno [geidžius, kaip vergui paskui šeimininką, o stengtis ir bandyti pačiam vadovauti sau. Tai yra Gyvenimas, tai yra pirmasis žingsnis į Laisvę, į tikrą nepriklausomybę nuo aplinkos veiksnių, kurie daugiausia yra neigiamos prigimties. Vieni vergauja kūnui ir kenčia atvirai. Kiti daro viską, ko nori jų instinktai ir primesti įpročiai, ir išdidžiai tai vadina laisve, bet išties laisvas tik tas, kas laisvas nuo savo kūno instinktų ir primestų įsitikinimų bei norų…

    Juk gyvename nuostabiame amžiuje, kai gali nukeliauti iki reikiamos pasaulio vietos labai greitai, gyvename amžiuje, kai informacija pasiekiama ranka. Tik reikia ją ištiesti… ir pasinaudoti praktiškai.

    Jei šis knygos veikėjas Marsus iš juodo degradavusio recidyvisto virto šviesiu kūrėju, tai ir Jūs, pusiau laimingi, tikrai tai sugebėsite! Tik ištieskite man (sau) ranką ir pradėkime šį Kosminį Žaidimą!..

    Ši I knyga nepasakos, kaip susikurti laimingą gyvenimą. Ši knyga – ne apie pozityvų mąstymą. Ši knyga nepasakoja, kaip tapti milijonieriumi. Ši knyga neperša jokios religijos. Čia tik vieno žmogaus istorija. Apie jo išmoktas ir dar neišmoktas pamokas. Aš, autorius, kalbėsiu iš išgalvoto personažo Marsus pozicijos. Ar tai mano tikroji istorija, ar meistriškai išgalvota ir sukomponuota, spręskite patys. Nesvarbu, ar ji tikra ar ne, svarbu tai, apie ką ji ir kiek amžino tikrumo per ją įsileisime į save.

    Tai vieno žmogaus kelias iš neišmanymo į nušvitimą. Tai gali būti kiekvieno iš mūsų kelionė… Iš tamsos į šviesą. Iš vergystės j Laisvę. Marsus kelias nebūtinai tiks jums, nes nėra vienos tabletės, kuri tiktų visiems. Bet, gavę informacijos, galime improvizuoti ir sukurti savo Kelią, savo pasaulį, savo realybę. To aš visiems ir linkiu. Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio. Sena, bet amžinai teisinga Konfucijaus aksioma. O pirmasis žingsnis prasideda nuo sąmoningo noro jį žengti. Žinoma, šie žodžiai skirti ne visiems, nes kiekvienas esame ant skirtingo evoliucijos laiptelio, bet tie, kurie esate pakankamai aukštai ir jau turite ausis, – klausykite…

    Netikėkite aklai tuo, kas jums yra sakoma, kas buvo perduota ankstesniųjų kartų, kokia yra daugumos priimtina nuomonė, ar kas yra rašoma šventraščiuose. Nepriimkite nieko už gryną tiesą vien remdamiesi kažkieno padarytomis išvadomis ar įsikišimu, atsižvelgdami vien į išorines regimybes, tam tikro požiūrio šališkumu, ar dėl to, kad tai yra tikėtina, arba todėl, kad jūsų mokytojas taip sako. Bet kai jūs patys tiesiog žinosite: „Šie principai yra nenaudingi, neišmintingi, vedantys kančios ir žalos link”, tuomet turėtumėte jų atsisakyti. Ir kai patys tiesiog žinosite: „Šie principai yra naudingi, nepriekaištingi, išmintingi, padedantys pasiekti laimę ir gerovę”, tuomet turėtumėte priimti juos ir praktikuoti. Gautama Buda (Kalama Sutra)

    Leave a Reply