Prietrankos gyvenimo išpažintis pdf, epub, mobi

Prietrankos gyvenimo išpažintis | Feliksas Marcinkas

Atsisiųsti knygą Prietrankos gyvenimo išpažintis pdf, epub, mobi

Leidėjas:
Tautodailė

  • Išleidimo metai: 2001
  • Formatas: 13×20, kieti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 95
  • ISBN ar kodas: 9779986423226



  • Prietrankos gyvenimo išpažintis.pdf
    Prietrankos gyvenimo išpažintis.epub
    Prietrankos gyvenimo išpažintis.mobi


    Prietrankos gyvenimo išpažintis pdf, epub, mobi

    Atsisiųskite knygą Prietrankos gyvenimo išpažintis pdf, epub arba mobi formatu. Atsisiųskite tūkstančius elektroninių knygų epub, mobi, pdf formatu nemokamai ir be registracijos mūsų svetainėje. Mūsų svetainė yra nemokama dienoraštis, leidžiantis parsisiųsti nemokamų pdf knygų, epubų knygų, mobi knygų. Paprastai Prietrankos gyvenimo išpažintis knyga kainuoja 10,00 eurų. Čia galite nemokamai atsisiųsti nemokamą Prietrankos gyvenimo išpažintis pdf, mobi, epub formatu.

    Trumpas knygos Prietrankos gyvenimo išpažintis aprašymas

    Aprašymas

    “Prietrankos gyvenimo išpažintis” – novelių romanas.

    Autorius menine kalba pateikia savo kartos nelengvo likimo žmogaus gyvenimą. Kūniška ir dvasinga meilė, skausmas, netektis ir atradimai visada žmoguje susigyvena greta.

    “Kūryba man šventė – išraudotas sielos virpulys. Esu laimingas, nes ji jau daugel metų manęs nepaleidžia. Tuo savo džiugesiu, peržengiąs jubiliejaus slenkstį, drįstu pasidalyti su Jumis, nors gerai žinau, kad kitas tai padarytų geriau, giliau, prasmingiau. Tačiau viliuosi, kad ateisite ir į mano žodžių pievą. Išbraidykime ją kartu, ir širdžiai bus lengviau. Suskubau pagauti lyg patrakęs žirgas lekiančio skersvejuoto laiko trupinį, meilę, skausmą, neviltį, džiaugsmą, liūdesį ir tikėjimą. Kažin ar to laiko dar liko daug?”

    Feliksas Marcinkas

    IŠTRAUKA

    Šalia miegojo ji: jauna, tvirto sudėjimo, daili moteris. Šių namų vienvaldė šeimininkė. Moteris, kuri vakar šypsodamasi pakvietė nurauti runkelius prie plačiašakių liepų aptūptos sodybos.

    Pro pravirą langą srūvančioje brėkšmoje bolavo jos veidas. Pavargęs,bet galbūt laimingas moters veidas. Bemiegėmis naktimis, matyt, ne kartą plautas geismo ašara.

    Moteris alsavo ramiai ir tyliai. Prie silpnos šviesos pripratusios akys įžiūrėjo, kaip ritmingai kilnojasi nuogos krūtys, kartkartėmis virptelėdavo juodos blakstienos. Pirmą kartą gėrintis nuoga moterimi, į kūną slapčia įsiraivė geismas ranka paliesti tą grožį, prisiglausti prie jos, kvepiančios lauko žolynais. Šis jausmas nugynė neaiškią baimę, drovumą ir jis atsargiai prisiglaudė, palietė kerintį baltumą glėbiu. Ji neatstūmė ir tuokart, nežinia iš kur pajuto, kad jo vyriška priedermė gali laikyti, glamonėti šią moterį, kad ji šįryt jau jo, o ne jis tik jos. Svaigo nuo jos artumo. Vis labiau trūko oro, kūnas virpėjo. Per jausmus suvokė, kad geidžia jos, geidžia to, ką patyrė čia, šiame kambaryje naktį…

    Staiga moteris pastūmusi iššoko iš lovos. Gražvydas pamatė dideles, sklidinas baimės ir gėdos akis. Moteris ranka nutvėrusi kas pakliuvo prisidengė tai, ko jam regėti nederėjo, ir kūkčiodama išlėkė į gretimą kambarį. Užsimetęs ant galvos antklodę jautėsi tarytum visų akivaizdoje apspjautas. Nesuvokė, kodėl taip įvyko, tačiau jautė kaltę ir gėdą. Galva skaudėjo nuo vakar patalkėse išmauktos “Maskovskajos”. Mintys sukosi tarytum padrikę debesys. Be sąryšio, be aiškaus tikslo…

    Už lango nusikvatojo gaidys, dar mieguistai amtelėjo šuo.

    “Apsirengti ir šokti pro langą… Ir tekinas, tekinas per laukus į mokyklą… Koks košmaras! Kodėl ji atstūmė rytą, jei naktį to taip pati geidė… O kas įvyko naktį? Kodėl moteris taip spaudė, taip dusino?… Nenusakomai gera. Štai kodėl nesipriešino… Pasiutusiai sukosi galva… Kaip išsikrapštyti iš čia? Ar visada vyras ir moteris taip elgiasi, kai atsigula? Velnias, negi tai ir yra tas prakeiktas malonumas, apie kurį tiek daug visi pasakoja ir net darosi visokius galus? Ką čia jis dabar! Kas svarbiau: tai, kas buvo, ar kaip iš čia išgaruoti? Reikia apsirengti. O Dieve, o paskum – pagal situaciją…”

    Kai apsimovęs išklypusius batus užsirišo paskutinį raištelį, durys prasivėrė. Tarpduryje stovėjo ji: dailiai sušukuoti plaukai, ryškių spalvų suknutė, lakuoti bateliai. Atsistojo mestelėtas tokio vaizdo ir stovėjo it pakelės stulpas ir žiūrėjo į ją.

    – Paruošiau pusrytį. Ateik prie stalo, Gražvydai…

    Išslinko į gretimą kambarį. Stalą dengė balta drobulė.

    Vazoje apibirę smulkiais rasos lašeliais jurginai… Sėdosi tarytum sulaužytas užu stalo. Į lėkštę įpylė kopūstienės. Ėmė virpindamas šaukštą valgyti. Negalėjo pakelti akių. Žvilgsnis šmižinėjo lėkštėje, ir tada smilktelėjo mintis, kad taip nudelbęs akis, nekalbus pagiriomis už stalo sėda tėvas ir kad motina taip pat jam tylėdama įpila į lėkštę kopūstienės, ir kad jis piktai sriaubia, tai, kas lėkštėje. “Nejaugi jis – tai tėvas?” Rankų oda pašiurpo…

    – Atleisk man, Gražvydai… Aš nieko su savimi padaryti neįstengiau – Jos balse juto skausmą ir gėdą – Tačiau tu dar gal nesuvoksi. Tu jaunas, tu vyras… Man jau dvidešimt aštuoneri ir…

    Kažką burbtelėjo po nosim – suprato, kad ji su juo kalba tarytum padariusi jam didžiausią skriaudą.

    Leave a Reply