Teheranas temstant pdf, epub, mobi

Teheranas temstant | Salar Abdoh

Atsisiųsti knygą Teheranas temstant pdf, epub, mobi

Leidėjas:
Versus aureus

  • Išleidimo metai: 2015
  • Formatas: 14×21, kieti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 237
  • ISBN ar kodas: 9789955345169



  • Teheranas temstant.pdf
    Teheranas temstant.epub
    Teheranas temstant.mobi


    Teheranas temstant pdf, epub, mobi

    Atsisiųskite knygą Teheranas temstant pdf, epub arba mobi formatu. Atsisiųskite tūkstančius elektroninių knygų epub, mobi, pdf formatu nemokamai ir be registracijos mūsų svetainėje. Mūsų svetainė yra nemokama dienoraštis, leidžiantis parsisiųsti nemokamų pdf knygų, epubų knygų, mobi knygų. Paprastai Teheranas temstant knyga kainuoja 10,00 eurų. Čia galite nemokamai atsisiųsti nemokamą Teheranas temstant pdf, mobi, epub formatu.

    Trumpas knygos Teheranas temstant aprašymas

    Aprašymas

    “Teheranas temstant” – žymaus amerikiečių rašytojo, eseisto ir žurnalisto, kilimo iš Irano, tre­čiasis romanas. Tai intriguojantis pasakojimas apie Maleko, universiteto dėstytojo, grįžimą į Teheraną, iš kurio dar vaikystėje su tėvu pabėgo į Ame­riką. Nepaprasti įvykiai Irane, išdavystės, korupcija, represijos, nuolatiniai persekiojimai, motinos paieškos ir baimė dėl geriausio draugo, įsivėlusio į militarizuotą grupuotę, sudaro siužeto pagrindą, kuris prikausto dėmesį iš­skirtiniais veikėjais, atsidūrusiais sunkiai nuspėjamoje egzotiško krašto aplin­koje. Retrospekcijų būdu skaitytojas nukeliamas ir į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, jungiant paralelinio pasakojimo grandis apie netolimos praeities neramumų draskomą Iraną. Atsiskleidžia sudėtingi žmonių likimai atsidūrus istorinių įvykių mėsmalėje, kai reikia perkainoti nusistovėjusias draugystės, meilės, sąžinės, tėvų ir vaikų santykių moralines kategorijas, prisitaikyti prie netvaraus pasaulio diktuojamų sąlygų ir nustatytų žmonių bendravimo nor­mų arba žūti.

    Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas

    IŠTRAUKA

    Grįžęs į Niujorką Malekas spėjo numigti vos keletą valandų. Jį pažadino telefonas. Skambino Klara Vikingstad. Priešingai, negu galėjai pamanyti iš jos pavardės skambesio, Mara buvo smulki moteris. Penktą dešimtį baigianti brunetė protingomis rudomis akimis, kurios žvelgė į pasaulį daugiausia besirūpindamos, kad nebūtų paneigta jos valia. Malekas didžiąją savo, suaugusiojo, gyvenimo dalį tyrė Vidurio Rytų filosofiją siekdamas filosofijos mokslų daktaro laipsnio. Vis dėlto jis matė, kad Klara šį regioną pažįsta geriausiai iš visų žmonių, kuriuos jis sutiko dirbdamas ten vertėju. Be to, ji buvo ir bene ambicingiausia iš jų visų. 2004-ųjų pavasarį Bagdade ji išgelbėjo Maleko kailį – tiesiogine šio žodžio prasme. Ir už tai jis jautėsi visąlaik jai skolingas.

    – Malonu vėl kalbėtis su tavim, Rėzai, – tarė ji. – Noriu kai ką tau pasiūlyti

    – Leisk, atspėsiu: tu vėl vyksti į Teheraną ir tau reikia vertėjo.

    – Geresnio už tave nerasi.

    Malekas ją patikino, kad bus laimingas galėdamas pasitarnauti. Bagdade ji išskėstomis rankomis stojo prieš perdėtai stropų JAV armijos seržantą, kuriam pasirodė įtartinas Maleko elgesys:

    – Jis mano vertėjas, neleisiu suimti.

    Šiam pabandžius nustumti ją nuo kelio ir įsakius porai savo treniruotų devyniolikmečių su uniformomis išvesti hadžį, ji blefavo, kad po aštuonių valandų Amerikoje ši istorija pirmiausia nuskambės per žinias.

    – Ir taip baigsis tavo šlovinga karinė karjera!

    To užteko ištraukti Malekui iš bėdos. Užteko, kad už tai ją pamiltų. Tačiau po keleto metų, sugrįžęs į Jungtines Valstijas, jis greitai pasidarė jai tik dar vienu šaltiniu, dar vienu vertėju, vienu iš vyrukų, su kuriais Klarai kurį laiką teko dirbti įvairiuose neramiuose pasaulio užkampiuose. Malekas buvo numeris, veidas, vietinis vyrukas, su kuriuo permiegi keletą kartų, nes netolimas artilerijos dundėjimas sukuria puikią atmosferą atsitiktiniams lytiniams santykiams.

    Ar visa tai reiškė, kad pyko ant jos? Ne, jokiu būdu. Anot persų posakio, jis mielai klojosi jai po kojomis. Kartą Klara pasielgė kaip tikras draugas, ir jis to nepamiršo.

    – Žinai, Klara, skaičiau tavo paskutinius straipsnius. Bet kuo iš tikrųjų tau parūpo Gvatemala? – paklausė jis.

    – Mirties būriai. Pagrobimai. Įprasti dalykai. Man tiesiog prireikė kurį laiką atsipūsti nuo Vidurio Rytų, Rėzai. Juk žinai, kaip būna. Pats visa tai patyrei, – šiek tiek patylėjusi ji pridūrė. – Atsiprašau, kad negalėjau daugiau su tavim pasikalbėti tą savaitgalį.

    Klara taip pat dalyvavo diskusijose tame analitiniame centre. Tačiau ji atvyko su kažkokiu vyru. Vyresniu, mandagiai atlaidžiu fotožurnalistu, tikriausiai įkopusiu į savo profesijos panteoną. Vienas iš tų vėtytų ir mėtytų Hemingvėjaus tipo žurnalistų, kurie savo gyvenimo aprašymuose nurodo parengę reportažus apie dešimtis karų įvairiausiose šalyse ir nepraleidžia progos apie tai pasakoti.

    Vis dėlto tą šeštadienio vakarą Malekas su jais pavakarieniavo, o Klara pažadėjo jam paskambinti. Ir štai paskambino.

    – Nieko baisaus, – pasakė jis. – Teherane turėsime į valias laiko pasikalbėti. Nebent Jo Didenybė tavo draugas fotografas vyksta ten kartu su tavim.

    Ji nusijuokė:

    – Ne, jis tik draugas. Be to, iraniečiai vis tiek neduotų jam vizos.

    Leave a Reply