Monografijoje aprašomas ir analizuojamas savitas, tam tikra prasme marginalinis dainuojamosios tautosakos žanras, Žemaitijoje praktikuojamas ir laikomas kalendorine tautosaka – Užgavėnių persirengėlių „ubagų“, „žydų“, „čigonų“ dainos. Leidinyje aptariama melodijų ir tekstų sandara, ypatybės, žanro formavimosi prielaidos ir raida. Banguotą minėtų dainų kelią lėmė gausybė aplinkybių arba, tiksliau sakant, istorinis, socialinis, įvairių socialinių sluoksnių Užgavėnių šventimo papročių ir pan. kontekstai.
Atsižvelgiant į tai, kad žanras laikomas gana vėlyvu, gilinamasi į iki šiol menkai nagrinėtus XV-XVIII a. aukštuomenės, vėlesnių laikų miestiečių Užgavėnių šventimo papročius bei jų poveikį valstietiškam Užgavėnių šventimui, tuo pačiu ir tiriamoms dainoms.